Irena Dirgėlienė. 2018 m. gegužės 28 d.

Viešosios erdvės – kokia turi būti tikroji miesto kokybė?

Plečiantis miestams, randama vis mažiau vietos viešosioms atviroms erdvėms, o patys miestai planuojami atsižvelgiant į urbanistinius elementus, erdvėms neskiriant užtektinai dėmesio ir kūrybinio potencialo. Pastaruoju metu žmonėms vis labiau rūpi, kokioje aplinkoje jie gyvena ar ilsisi, tad kaip sutvarkyti viešąsias erdves, kad būtų patogu visiems?

Turi būti naudinga žmonėms

Respublikos teisės aktuose tai bendro naudojimo teritorijos, apibūdinamos kaip „žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma įrengti aikštes, parkus, skverus ir kitus želdynus“, ir skirtos visuomenės poreikiams tenkinti. Jas formuoja gatvės, keliai, takai, inžinerinių komunikacijų koridoriai, rekreacinės teritorijos, sporto aikštynai ar kitos erdvės. Viešoji erdvė gali būti uždara ar atvira. Prie atvirų erdvių priskiriamos tinkamos bendrauti, burtis, aktyviai ilsėtis erdvės, pavyzdžiui, miestų aikštės. Kuriant jas, svarbu tikslingai parinkti koloritą, rasti kompozicijas, integruoti menines priemones, suplanuoti estetinį apželdinimą, atrinkti tinkamas trumpalaikiam poilsiui vietas ir sukurti aikštes, kad jos būtų pastebimos, turėtų ryškų pagrindinį akcentą. Miesto aikštės ar skverai atlieka daug funkcijų, būdingų žaliosioms erdvėms.

Verta pagalvoti apie tai, kad mašinų stovėjimo aikštelės neturi būti įrengiamos panaikinant vaikų žaidimo aikšteles. Taip pat svarbu išsaugoti žaliąsias zonas: šiuolaikiškame mieste reikia skirti erdvių, kuriose būtų galima vaikščioti pėsčiomis ir važinėti dviračiais. Puikiai sutvarkytos viešosios erdvės turi būti naudingos žmonėms, o ne žmonės turi taikytis prie miesto sąlygų, atsisakydami esminių sveikatos ir kokybiško poilsio poreikių. Prireikus turi atsirasti gerai išvystyta viešojo transporto sistema ir tinkamas, neperteklinis apšvietimas.

Modernių erdvių pavyzdžiai

Svarbu sukurti miestus, kurių viešosiose erdvėse žmonės galėtų jaustis saugiai ir patogiai, kad į vieną visumą būtų sujungiamos naujausios technologijos, modernus dizainas ir ekologiškumas. Kaip pavyzdžiai galėtų būti pateikiami Portugalijoje esantis parkas Ribeiro do Matadouro, raudonojo kaspino parkas Kinijoje ar Hasle uostas Danijoje. Šiuose projektuose modernusis dizainas originaliai priderintas prie aplinkos, atkreipiant dėmesį ir į žmonių poreikius. Dar vienas pavyzdys – Amsterdamas. Miestas, kurio plėtros projektai sieja istoriją, būtinas inovacijas ir visuomenės norus, o savivaldybė skatina žmones prisidėti prie miesto projektų plėtros.

Taip pat svarbu, kad viešosiose erdvėse būtų patogu visiems: tiek dviratininkams, tiek neįgaliesiems, tiek mamoms, stumiančioms vaiko vežimėlį. Patogumą tokiose erdvėse gali užtikrinti universalus dizainas. Tai toks aplinkos ir produktų projektavimas, kad patogu būtų visiems. Universalaus dizaino terminas atspindi kokybiškus, į žmonių kasdienį patogumą orientuotus sprendimus.

Kuriant universalų dizainą, vadovaujamasi septyniais principais

Pirmas iš šių principų – visų lygybė. Tai toks principas, kai ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis net ir ribotus funkcinius gebėjimus turintys asmenys, neišskiriant jų iš visų kitų. Antras – lankstumo principas. Jis simbolizuoja galimybę tą patį naudojamą dalyką prisitaikyti pagal individualius poreikius, pavyzdžiui, reguliuoti aukštį. Trečiasis principas – paprastas ir intuityvus naudojimas. Vadovaujantis šiuo principu, turi būti lengvai suprantama, kaip naudotis daiktu ar orientuotis aplinkoje.

Ketvirtas yra universaliam dizainui svarbus optimalaus dydžio bei erdvės principas – tinkamas erdvių, statinių ir produktų plotis, aukštis, dydis. Penktasis principas – svarbu, kad įvairiomis formomis būtų suteikiama pakankamai informacijos, pavyzdžiui, Brailio raštu, garsais ir pan. Šeštasis tokio dizaino principas – tolerancija klaidoms. Nėra tikimybės patirti žalą ar orumo pažeminimą. Ir septintasis – mažiausios jėgos sąnaudos: aplinka ir produktais gali pasinaudoti ir mažesnę fizinę jėgą turintys asmenys.

Universalus dizainas – tai ateities perspektyva, apibūdinanti aplinką, kurioje patogu ir malonu būti kiekvienam, neišskiriant neįgaliųjų, vyresnio amžiaus žmonių, tėvų su mažais vaikais. Vadovaujantis tokiu principu, viešosios erdvės ir kita aplinka kuriama pirmiausia apgalvojant visus išskirtinius žmonių poreikius ir suprantant, kad, jei tai bus patogu žmogui su specialiosiomis reikmėmis, bus patogu ir visai kitai visuomenės daliai.

Apibendrinant galima teigti, kad miestas ir jo architektūra – ne tik jaukios gatvės, prekybos centrai, parduotuvės, automobilių stovėjimo aikštelės ir pramogų erdvės. Ne mažiau svarbios ir erdvės šalia pastatų. Šios viešosios zonos – parkas, skveras, gėlynas, medžių, krūmų želdiniai ar vaikų žaidimų aikštelės – kuria miesto vertę.