Milano dizaino savaitė. Išmaniojo miesto daiktų prigimtis

2018 m. gegužės 28 d.
Ievos Valevičienės nuotr.

Kalbant apie išmanųjį miestą, būtų gerai nepraleisti smulkesnio mastelio – objektų, kurie mus supa ir kuriuos mes liečiame. Patyrinėti miestą ne tik iš išorės, ne paviršutiniškai, matant tik eksterjerą, bet pažvelgti giliau, iš esmės, iš vidaus, nepamiršti interjero. Pakalbėti apie daiktus, koks jų dizainas šiandien ir kokias tendencijas galima įžvelgti ateityje.

Tobulinosi apie pusė milijono profesionalų

Ką tik baigėsi 57-oji Milano dizaino savaitė ir „Salone del Mobile“ – viena didžiausių dizaino ir baldų parodų pasaulyje: 205 tūkst. m2 ekspozicija, 1 841 dalyvis iš 34 šalių. Parodą sudarė atskiros dalys: „Salone Internazionale del Mobile“, „International Furniture Accessories Expo“, „EuroCucina“ (devizas – „efektyvumas ir pojūčių sužadinimas“) ir „International Bathroom Show“. Paroda vyko Ro vietovėje. Pirmos kelios dienos buvo skirtos tik verslo subjektams, o paskutinės dvi – visuomenei. Plotas padalintas į tris skirtingas sekcijas: 1–3 paviljonai pristatė amžiną prabangą „xLux“, 4-2 paviljonai – tai „Klasika: tradicija ateityje“, 7-5-10-6-12-8-18-14-20-16 – pavadinti tiesiog „Dizainas“ ir „SaloneSattelite“ – 650 jaunų dizainerių ir šiek tiek dėmesio besivystančių Lotynų Amerikos ir Afrikos šalių dizainui. Per šešias dienas, nuo balandžio 17 iki 22 d., Milane akis ganė (tobulinosi) apie pusė milijono profesionalų iš kelių šimtų skirtingų pasaulio valstybių. Lyginant su paroda 2016 m. (kai pastarąjį kartą rodytos virtuvės ir vonios), ji išaugo 17 %, o lyginant su 2017 m. – 26 %.

Sujungė kūrybiškumą ir inovacijas

Paroda paskelbė manifestą, kad tai ne tik „mugė“, bet sistema, siejanti profesionalus, kūrybiškumą ir inovacijas. Iš tikrųjų Dizaino savaitės metu visame mieste vyko meno projektai (instaliacijos), paskaitos, įvairios parodos: architekto Carlo’o Ratti’io ekspozicija prie Milano katedros „Gyvoji aplinka“ (angl. Living Nature, isp. La natura dell’Abitare), Breros dizaino rajonas su įvairiomis pasirodymų erdvėmis, gatvė Tortona, kurioje, be daugybės kitų projektų, pristatyta „Minimali gyvenamoji erdvė“ (angl. Mini living), remta automobilių „Mini“. Pristatyti pasiūlymai, kaip parodų erdvę „Milano Expo“ transformuoti į Mokslo ir pažinimo parką (angl. Science, Knowledge and Inn), kuris taptų miesto ir gamtos suderinamumo pavyzdžiu. Vyko paskaitos ir diskusijos miesto bei dizaino temomis: „Žalia ir pilka“ (angl. The Green & The Grey. New nature-design connections), „Ateities gyvensena ir planetos ateitis“ (angl. The future of living and the planet of the future), „Daiktų prigimtis, laimingos simbiozės projektas“ (angl. De rerum natura A project for a happy symbiosis) ir kt.

Ateityje ir miestai, ir interjerai, ir baldai turi „apželti“

Apibendrinus daugybę diskusijų, galima teigti, kad viskas ateityje – ir miestai, ir interjerai, ir baldai – turi „apželti“. Ne tik dėl to, kad tai labai gražu, bet dar ir sukuria įvairių pridėtinių verčių: švaresnis oras, mikroklimatas, pozityvus užimtumas, miesto daržas, paukščiai, drugeliai, bitės ir t. t. Architektas Stefano’as Boeri’is yra vienas didžiausių šios srities apologetų. Dizaino savaitėje jis pristatė projektą „Ateities gyvensena ir planetos ateitis“ (angl. The future of living and the planet of the future), kuriuo siūlo ištirti būsto ir jo vietos ateitį – kaip žmonės gyvens po 100 metų. S. Boeri’io architektūrą ir želdynų svarbą geriausiai atskleidžia jau realizuotas projektas „Bosco Verticale“, dar vadinamas vertikaliu mišku. Tai keli daugiabučiai gyvenamieji namai Milane su dideliais balkonais, apsodintais įvairiais augalais. Šį įdomų projektą S. Boeri’is siekia klonuoti ir vertikalių miškų „įveisti“ viso pasaulio didmiesčiuose. Beje, jam tai puikiai sekasi Azijoje. Bet S. Boeri’iui to neužtenka, jo vizijos siekia net tolimąją Marso planetą. Kaip ten sukurti gyvenamąsias sąlygas įveisiant želdynus ir koks ten galėtų būti gyvenamojo ploto dizainas? Kokia erdvė yra pasirengusi priimti naujas idėjas, naujus produktus, naująją kultūrą ir inovacijas? Kaip interjero dizainą ir daiktus paveiks dar neištirta Visata?..

Kito architekto C. Ratti’io projekto „La Natura dell’Abitare“ tikslas – ištirti, ar miesto erdvė gali tapti labiau tvari, kaip žmonės turėtų naudoti gamtinius išteklius. Tai 500 m2 paviljonas miesto centre, Milano katedros aikštėje, kurio forma primena poilsio erdvę. Čia vieną greta kito galima patirti visus metų laikus: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Paviljono augalus parinko prancūzų botanikas Patrickas Blancas (atskirai aptarti verta asmenybė, siejanti dizainą, florą ir pramogų verslą, „žalias“ nuo galvos iki kojų). Augalus gaubia 5 m aukščio selektyvi kristalinė membrana, kuri turi šviesos jutiklius ir reaguoja į saulę. Taip pat čia eksperimentuojama su klimato kontrolės, energijos valdymo sistemomis – į visumą sujungti fotoelektros elementai, akumuliatoriai ir šilumos siurbliai. Paviljono ekspozicija pristatomi miestų ir gamtos santykiai nuo senovės Graikijos iki Franko Lloydo Wrighto arba Ezebenero Howardo XX a. miesto utopijų. „XX a. miestai išsiplėtė į išorę, kad užkariautų gamtą ir kaimą. Manome, kad šiandien iššūkis yra priešingas – reikia grąžinti gamtą atgal į miestą“, – sako C. Ratti’is. „Atsižvelgdami į klimato kaitą ir grėsmę, kurią ji kelia miestams visame pasaulyje, turime parengti klimato atkūrimo strategijas, kad pagerintume gyvenimo sąlygas juose, sukurdami glaudesnį gamtos ir žmogaus sukurto pasaulio aljansą“, – įsitikinęs C. Ratti’io bendražygis Antonio Atripaldi’is.

Greitai įžengs postmodernizmo renesansas, arba išmanusis postmodernizmas

Aplankius parodą ir pamačius daugybę išradingų baldų ekspozicijų bei interjero sprendimų, peršasi mintis, kad greitai ištiks postmodernizmo renesansas, arba išmanusis postmodernizmas. Atsisakoma modernistinio siekio išsiskirti bet kokia kaina ar būdu. Prioritetas teikiamas jaukumui, emocijai, daug rankų darbo ir dekoratyvumo. Dominuoja jaukios, šiltos gamtos spalvos – ochra, žalia, jos derinamos tarpusavyje. Interjeruose gausu natūralios žalumos, įvairūs augalai pridengiami matinėmis medžiagomis (stiklu ar plastiku), kartais matomi visiškai ar komponuojami į ažūrines konstrukcijas. Darosi svarbus tikrumo jausmas, taktiliniai dalykai: lytėjimai, pojūtis per prisilėtimą, medžiagų faktūros ir jų energija. Todėl populiarėja įvairūs natūralaus medžio ar marmuro paviršiai, o minkštuose balduose – skirtingi audiniai, tame pačiame balde ar jo moduliuose įvairiai derinami ir jungiami tarpusavyje. Vėl labai svarbus dekoras, kurį sudaro tradicijų ir technologijų sinergija. Pasitelkiami ornamentai, sudaryti iš stambaus audimo medžiagų, mezginių ar pynimų. Postmodernistiškai atrodo dekoratyvios detalės, pagamintos derinant įvairias šiuolaikines technologijas ir rankų darbą. Tai įvairios medžio formos, inkrustacijos, netikėtų spalvų deriniai ar faktūriniai paviršiai. Taip pat jaučiamas didžiulis marmuro populiarumas. Dabar tai jau lengva medžiaga, kuri gali būti itin plona, bet didelių gabaritų, aštriabriaunė, naudojama stalviršiams, durelėms ir kt. Galima įžvelgti šiek tiek japoniškų wabi sabi (liet. „kuklus paprastumas“) principų. Vertinama ir demonstruojama laiko patina, archajiškumas ir tikrumas. Aptrintų, su laiko patina elementų galima buvo pastebėti visur – nuo baldų iki kilimų ir širmų. Man įdomiausi pasirodė baldai, skirti hipsteriams, – žmonėms, lepinantiems save. Tai skaitymo ar malonių pokalbių erdvės. Daug inovacijų, pritaikytų kasdieniam gyvenimui, kuriam vis labiau reikia daugiafunkciškumo. Darbo ir gyvenamosios erdvės susilieja. Tuos pačius baldus, pavyzdžiui, stalą, galima naudoti ir kaip darbo, ir kaip pietų, jo viename gale gali būti integruotas šviestuvas, o kitame – nedidelė indukcinė kaitlentė. Sėdimi baldai – su skaitymo lempomis ar kavos laikikliais. Šie baldai funkcionalūs ir kompaktiški, telpa net mažose erdvėse. Naujuose miestuose būstų plotas mažėja, todėl dar svarbiau tampa funkcionalumas ir estetika. Iš esmės gerą įspūdį kuria trys dalykai: medžiagų paviršiai (tekstūros, faktūros, taktiliniai pojūčiai), amatiškumas (technologijos, rankų darbas) ir kokybė – patvarumas, atsparumas nusidėvėjimui arba gražus nusidėvėjimas.

Apibendrinant gausius Milano įspūdžius, pirmiausia norisi pakartoti posakį, kad geriau kartą pamatyti nei dešimt kartų paskaityti. Kiekvienam architektūros ar dizaino studentui tiesiog būtina bet kartą studijuojant aplankyti Milano dizaino savaitę. Tai milžiniškas renginys, visko suspėti neįmanoma, tad reikia ruoštis iš anksto, atsirinkti, pasiskaityti, užsiregistruoti.