Straipsnio autoriai: architektūros studija KUBINIS METRAS | architektė Saulė Juknevičiūtė. 2018 m. sausio 26 d.

Daugiabučiai: nuo utopijos iki realizacijos

Kodėl daugiabučių namų tema svarbi? Vilniuje, ypač centrinėje miesto dalyje, didžiuliu greičiu ir tankiu auga vienas daugiabutis namas po kito. Butų kainos šiuose namuose – tikrai nemažos. Tačiau klausimas, ar jie atitinka juos perkančių žmonių tikruosius lūkesčius kaip ilgalaikiai namai ir formuoja mūsų ateities miestą – tokį, kokį jį norime matyti po 20 metų? Pasitelkiame trijų naujų ir pripažintų nedidelių daugiabučių namų pavyzdžius iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Kanados, siekdami atsakyti į klausimą, kaip projektuoti ir įgyvendinti didelę pridėtinę vertę žmonėms ir miestui kuriančius pastatus.

Šviesa ir privatumas daugiabutyje Paryžiuje

„Aluminium Tip“ – nedidelis daugiabutis namas populiariame centriniame 11th arrondissement Paryžiaus rajone, kuris yra vienas tankiausiai apgyvendintų rajonų Europoje. Prancūzų architektų „Babin + Renaud“ projektuotas pastatas 2016 m. buvo apdovanotas festivalio „World Architecture Festival“ kategorijoje „Housing“. Architektai sukūrė išskirtinę architektūrinę ir gyvenimo kokybę ankštame sklype ir su ribotu biudžetu. Kaip jiems tai pavyko?

1. Erdvė sklype tokia pat svarbi

Sklypo kontekstas visuomet diktuoja architektūrinę logiką. Kai sklypas yra tankiai apstatytoje, urbanistiškai nusistovėjusioje teritorijoje, tarkim, miesto centre, kuriam istoriškai būdinga tam tikra architektūrinė tradicija, lengva daug negalvojant tiesiog ja vadovautis. Šiuo atveju dviejų gatvių sandūroje esančiame sklype buvo galima paprasčiausiai užpildyti atsivėrusią tuštumą, kampą tradiciškai 100 % užstatant nauju pastatu.

Architektai pasirinko kitą strategiją. Pastatas skaidomas į dvi dalis: pagrindinį, butų, tūrį ir antrą, kuriame suprojektuoti vadinamieji „ryšiai“, t. y. laiptinė, liftas. Šis tūris terasomis sujungtas su pagrindiniu pastatu. Tokiu būdu išlaikomas vizualinis ryšys tarp gatvės ir vidinio kiemo. Paprastas architektūrinis sprendimas nedideliame plote kuria erdvės, laisvės, lengvumo pojūtį. Lengvumo atmosfera dar labiau pabrėžiama pastato viršutinius aukštus įtraukiant toliau nuo pagrindinio fasado, juos užbaigiant skulptūriška viršūne – „Aluminium Tip“. Naudojama šviesaus aliuminio apdaila subtiliai atspindi natūralią šviesą.

2. Grįžimo namo ritualas

Laiptinė daugiabučiame name atrodo savaime suprantamas, neišvengiamas, nuobodus dalykas. Vis dėlto, geriau pagalvojus, ja ryte išeiname pilni lūkesčių, o vakare grįžtame nuvertę kalnus po dienos rūpesčių. Juk namai – mūsų saugus uostas! Tad judėjimas iš jo ir į jį turi mūsų gyvenimui svarbią reikšmę. Argi ši funkcija nenusipelno daugiau poezijos? Ar jos nebūtų galima racionaliai išnaudoti gyventojų komfortui padidinti?

Grįžimas į „Aluminium Tip“ esantį butą – įdomi kelionė. Iš pradžių įeisite į vertikalų bokštą, kuriame – laiptai ir liftas. Pakilę atsidursite lauko terasoje, kuri ir yra jūsų koridorius į vieną iš trijų aukšte esančių butų. Iš čia atsiveria vaizdas į miestą, be to, kiekvienas butas turi nuosavą įėjimą iš lauko. Taip, užuot spraudęsi nedidelėje klaustrofobiškoje laiptinėje, butų gyventojai keliauja gryname ore, lyg grįžtų į nuosavą namą su gražia panorama. Tam tikra prasme architektams pavyko sukurti šventišką, įkvepiantį grįžimo namo efektą.

3. Namų džiaugsmas – šviesa ir privatumas

Visi žinome, kad viena svarbiausių geros jausenos priežasčių – natūrali dienos šviesa. Vis dėlto ši paprasta tiesa projektuojant pastatus, ypač daugiabučius namus, dažnai apsiriboja reglamentais. Architektams „Babin + Renaud“ šviesa tapo pagrindiniu elementu, padėjusių sukurti butų planavimo ir fasado sprendimus. Visų pirma tūrinis pastato skaidymas į butų ir „ryšių“ zonas leido visus butus suprojektuoti taip, kad jų svetainės zona turėtų langus į dvi priešingas puses, tad namai – itin šviesūs. Taip sklypo siaurumas, padiktavęs tokią pat namo formą, buvo išnaudotas ir tapo pranašumu.

Kalbant apie interjero ir fasado ryšį, pastate projektuojama maksimaliai daug langų, tačiau jie gana siauri. Turint omenyje centrinę lokaciją, šis sprendimas leidžia saugoti gyventojų privatumą. Langų skaidymas diktuoja griežtą, ritmingą fasado sprendinį. Dar viena detalė – kiekvienas butas turi galimybę pagal poreikį atverti ar užverti išorines langines. Tai leidžia pastato fasadui nuolat organiškai keistis, o gyventojams – visiškai kontroliuoti savo privatumą. Griežtas fasado dalinimas bei langinės – moderni tradicinės Paryžiaus pastatų architektūros interpretacija. Čia susilieja funkcionalumas, identitetas ir moderni šiuolaikinio didmiesčio dinamika.

„Barretts Grove“ – daugiabutis, suprojektuotas išlikti

„Barretts Grove“ – šešių butų daugiabutis namas šiaurinėje Londono dalyje. Šiemet šis architektų „Groupwork + Amin Taha“ projektas buvo nominuotas prestižiniam „RIBA Stirling Prize“, kitaip tariant, buvo išrinktas kaip vienas iš šešių geriausių naujų architektūros darbų Jungtinėje Karalystėje. Architektai savo darbu siekė sukurti išliekamąją vertę. Ar jiems tikrai pavyko, sužinosime per artimiausius šimtą metų. Tačiau įdomu, kokia istorija juos atvedė prie akivaizdaus rezultato.

1. Ar išliekamąją vertę turi tik senoviniai pastatai?

Barretts Grove yra tipiška Viktorijos laikų Londono gatvė. Į siaurą sklypą tarp dviejų raudonų plytų pastatų turėjo įsiterpti naujasis daugiabutis. Šioje aplinkoje architektams natūraliai kilo gana filosofinis klausimas: Kodėl senieji Viktorijos laikų namai vis dar aktualūs ir patrauklūs šiandien, kodėl žmonės nori juose gyventi? Juk savo esme jie – tiesiog paprasti, seni pastatai. Ar galime šiandien suprojektuoti pastatą, kuris ir po šimto metų bus toks pat norimas, kaip ir šiandien? Kaip tai padaryti?

Išliekamąją vertę paprastai turi pastatas, kuris tampa išskirtiniu architektūriniu objektu arba natūraliai įsilieja į aplinką ir taip kuria malonią kaimynystę. Atsižvelgdami į aplinką bei pastato paskirtį, architektai nutarė eiti antruoju keliu. Aukštas raudonų plytų namas dvišlaičiu stogu siekia užbaigti vientisą gatvės pastatų liniją.

2. Paslaptis slypi detalėse, o svarbiausios detalės šiandien – medžiagos

Akivaizdu, kad viena pagrindinių senovinių pastatų žavesio priežasčių – puošybos detalės, atsiradusios iš tų laikų grožio supratimo, tiesiog apipavidalinant funkcinius pastato elementus – langų rėmus, duris, karnizus ir t. t. Kopijuoti tokią puošybą šiandien būtų neracionalu, tad kyla klausimas – kokios turėtų būti detalės šiais laikais?

Architektams „Groupwork + Amin Taha“ dėmesys detalėms lygus dėmesiui medžiagoms – tiek konstrukcijos, tiek apdailos. „Barretts Grove“ medžiagiškumo logika geležinė, tačiau kartu ir poetiška. Šiame pastate naudojamos trys pagrindinės medžiagos: CLT mediena (angl. cross-laminated timber), raudonos plytos ir… nendrės. Išoriškai pastato sienos ir stogas – raudonų plytų, tačiau tai nėra atraminė konstrukcija, ji laiko tik pati save. Tai leido rinktis ne akliną mūrą, o panaudoti perforuotą raštą, todėl tvirtumo pojūtį kurianti medžiaga kartu atrodo lengvai. Tuo tarpu pagrindinė konstrukcija – CLT mediena – pasirinkta, nes yra kur kas tvaresnė už betoną ar plieną ir puikiai tinka tokio mastelio pastatui. Iš nendrių pinti balkonų turėklai ir tvora sušvelnina gana grubią kitų medžiagų paletę.

Įdomi detalė yra tai, kad prieš pradėdami projektą architektai bendravo su vietos bendruomene ir dirbtuvių su mokiniais metu aptarė įvairias galimas statybos medžiagas. Pokalbis pasisuko apie „Trijų paršiukų“ pasaką bei šiaudinį, medinį ir mūrinį namelius. Visos trys medžiagos buvo panaudotos projekto metu – lyg pasakoje. Tik sėkmingiau.

3. Įsijausti į žmogaus individualumą interjere

Dar viena senovinių pastatų patrauklumo priežasčių – privatesnės erdvės. Erdvesnės patalpos blokuotuose Viktorijos laikų namuose – namo, ne buto jausmas. Mažesnis tankis, daugiau žmogiškumo. „Barretts Grove“ kiekviename iš šešių pastato aukštų yra tik po vieną butą, tai kuria didesnio privatumo, individualumo, namų atmosferą.

Interjere toliau tęsiama medžiagiškumo, detalių tema. Įdomu tai, kad struktūrinės pastato medžiagos viduje paliktos atidengtos, tad kiekviename bute matyti medžio, plytų sienos, grindys, lubos. Be vientisos architektūrinės estetikos šis sprendimas turi ir daugiau pranašumų. „Tai, kad CLT mediena vienu metu gali būti ir konstrukcija, ir vidaus apdaila, leido atsisakyti gipso kartono sienų, kabamųjų lubų, grindjuosčių, plytelių, dažų. Visa tai 15 % sumažino statybų metu sunaudotą anglies dvideginio kiekį, kainą ir terminus“, – sako architektai. Tos pačios medžiagos toliau naudojamos ir interjero detalėms. Daug dėmesio skiriama net tokioms smulkmenoms, kaip rankenos ar pasidėjimo elementai prie lauko durų. Visa tai nuo pirmos dienos kuria namų atmosferą.

Dideli langai išeina į neįprastai erdvius balkonus – privačias lauko erdves, kurios yra užtektinai didelės, kad galima būtų pietauti gryname ore. Nendrėmis pinti balkonai – funkcionalūs: įprastus metalinius turėklus gyventojai dažnai improvizuotai uždengia, nes siekia susikurti privatumą. Architektai tam užbėgo už akių, be to, panaudojo natūralią, malonią paliesti ir net užuosti medžiagą, kuri supa lyg lizdas leidžiant laiką balkone.

„La Géode“ daugiabutis Monrealyje – individualumo žybsnis miesto centre

„La Géode“ – penkių butų daugiabutis namas, įsiterpęs siaurame sklype tarp dviejų esamų pastatų Monrealio populiariame rajone Plateau Mont-Royal, kuris projekto autorių ADHOC architektų apibūdinamas kaip itin gyvybinga ir aktyvi miesto vieta. Įsigilinus į Monrealio miesto problematiką architektams gimė poetiškas konceptas, kuris leido šią gyvą kaimynystę papildyti šviežio oro gūsiu, sukuriant itin šiuolaikišką, nišinį daugiabutį namą jauniems profesionalams, poroms bei šeimoms. Architektūriniai sprendimai intriguoja: kas, kaip ir kodėl šiame projekte buvo lydima sėkmės?

1. Atsispirti nuo problemos

Priežastis, kodėl šioje vietoje turėjo atsirasti būtent toks pastatas, – urbanistinė ir socialinė. Monrealis, kaip ir dauguma pasaulio miestų, susiduria su plėtimosi į šonus problema, kai gyventojai kraustosi gyventi į priemiesčius. Kodėl tai problema? Gerai suprantamas argumentas – ilgėja kasdienių kelionių laikas. Miestui tai reiškia spūstis ir papildomą infrastruktūrą. Na, o net miesto centro teritorijoje potencialo daug. Ko trūksta, kad centrinės teritorijos būtų geriau išnaudotos?

Dažnai gyvenimas priemiestyje siūlo tris esminius dalykus: privatumą, kokybiškas lauko poilsio erdves bei individualumą (galite įsigyti ar pasistatyti būstą, kuris labiausiai patinka). Ar galima šiuos tikslus pasiekti daugiabutyje miesto centre? ADHOC architektai parodė, kad taip. Dar daugiau – aktuali problema įkvėpė poetišką architektūrinį konceptą.

2. Architektūrinis konceptas, kuris sprendžia miesto ir žmonių problemas

„La Géode“ – projekto pavadinimas ir konceptas. Geodas – tai nedidelis plyšys uoloje ar akmenyje, kurio paviršius natūraliai padengtas kristalais ar kitais mineralais. Net ir architektams toks konceptas – gana poetiškas. Tačiau idėja padėjo sukurti ne vieną puikų sprendimą. Geodas pagal apibrėžimą turi dvi pagrindines dalis – paprastą, atšiaurią išorę ir stebinantį, dailų vidų. Šios dalys akivaizdžios ir projekte.

Pradėkime nuo išorės. Retai pamatysite architektūriškai itin išsiskiriantį daugiabutį namą. Pirma, tai yra namai, todėl turėtų būti privatūs, netraukiantys dėmesio. Antra, retai šiems pastatams skiriamas išskirtinis biudžetas. Tad daug geresnis sprendimas – jautriai įsilieti į aplinką, su ja susidraugauti.

Iš dviejų tūrių formuojamas pastatas tvarkingai užpildo tradicinį miesto bloką tarp dviejų gatvių, taip pat sukuria galimybę per vidurį turėti vidinį kiemą. Pastato gatvės fasadai – itin paprasti: tamsios plytos, tvarkingai išdėstyti langai susilieja su aplinka. Vis dėlto yra užuomina į tai, kas laukia viduje: įėjimo į vidinį kiemą anga šviečia laužyta šviesaus metalo apdaila.

3. Nepamiršti šviesos, žalumos ir žmogaus individualumo

„La Géode“ vidinio kiemo architektūra – lyg tie kristalai oloje – ir yra svarbiausia dalis, kuri padeda išspręsti klausimą, kaip sukurti užmiesčio gyvenimo pranašumus miesto centre. Pirmiausia – privatumas. Daugiabutyje jis, žinoma, ribotas. Tačiau svarbiausia čia – galimybė turėti privačias bendras erdves, kur pažinotumėte savo kaimynus, saugiai žaistų vaikai, būtų galima palikti dviratį ar surengti kepsnių vakarėlį. Šias galimybes vidinis kiemas suteikia savaime.

Tuomet – kokybiškos lauko erdvės. Vidinis kiemas nedidelis, bet detaliai apgalvotas: takai, medžio terasos, augalai kuria jaukią, namų atmosferą. Taip pat kiekvienas butas turi bent po vieną balkoną ar lauko terasą, į kiekvieną butą galima įeiti tiesiai iš kiemo. Svarbus sprendimas, kurį irgi įkvėpė geodo konceptas, šviesus kiemo eksterjeras iš švytinčių trikampių metalo lakštų. Ši apdaila kontrastuoja su nuosaikiais gatvės fasadais, stebina, bet svarbiausia – kuria šviesų kiemą. Kad ir iš kur šviestų saulė, medžiaga lengvai atspindi jos spindulius, tad čia – visuomet šviesu.

Pagaliau – individualumas. „La Géode“ – savaime išskirtinis pastatas. Be to, kiekvienas butas čia skirtingas, pritaikytas konkretiems poreikiams ar norams, čia daug nestandartinių erdvių. Nesunku įsivaizduoti, kad tokia architektūra siekiantiems individualumo jauniems miestiečiams tikrai padarys įspūdį.

Kodėl tai svarbu?

Projekte „Aluminium Tip“ architektai atsisuka į žmogų, namo gyventoją. Kas padėtų jam gerai jaustis gatvėje šalia pastato, prie namų, namuose? Idėja labai paprasta, bet veiksminga. Taip pasiekiamas funkcionalumas, tačiau kartu randamas atsakymas į klausimus, kokie vietinei architektūrai būdingi elementai turėtų išlikti naujame pastate, o kurie – turėtų būti atnaujinami ir tobulinami (ir kaip). Rezultatas – natūraliai į esamą kontekstą įsiliejantis, į žmogaus jausmus apeliuojantis pastatas.

Pastaraisiais dešimtmečiais viso pasaulio architektūroje, miestuose, NT srityje matyti aiški kryptis – kiekvienas nori sukurti ką nors nematyta. Tačiau miesto gyventojus ši tendencija vis labiau erzina, o architektų bendruomenėje ima kurtis požiūris, kad vertėtų projektuoti paprastesnius pastatus, labiau derintis prie konteksto ir vieniems prie kitų tam, kad sukurtume geresnę, vientisesnę aplinką gyventi, kuri taip pat atspindėtų šiuolaikinių žmonių gyvenimo būdą. Barretts Grove gatvėje architektų darbo procesas šias vertybes ir atskleidžia. Jų dėmesys aplinkai leido sukurti vientisą kaimynystę, kuri skatina bendrauti. Atidžiai parinktos architektūrinės detalės parodo, kad net ir įprastas komercinis daugiabučio projektas, projektuojamas be konkretaus užsakovo, gali kurti namų atmosferą ir individualumą nuo pirmos dienos ištisus dešimtmečius.

Kita aktuali problema – kad ir nebūdamas tankus miestas Vilnius sparčiai plečiasi į visus šonus, daugėja naujų gyvenviečių Vilniaus rajone, iki jų – toli važiuoti, daugėjant gyventojų didėja ir taip nemažos spūstys gatvėse, o tokio dydžio mieste jų galėtų ir apskritai beveik nebūti. Kodėl visa tai vyksta? Iš dalies dėl to, kad nekilnojamasis turtas toliau nuo centro ne toks brangus. Vis dėlto kartais susidaro įspūdis, kad už tą pačią sumą galima įsigyti nedidelį, neišskirtinį butą centre ir pasistatyti kur kas erdvesnį namą už miesto, tokį, koks patinka jums. „La Géode“ daugiabutis, žinoma, nedidelis, bet puikus pavyzdys, kaip identifikavus konkrečią problemą bei tikslinę auditoriją galima išspręsti šią žmonių problemą ir sėkmingai vykdyti miesto plėtrą norima kryptimi.