Dr. Kristina Stankevičiūtė, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kūrybinių industrijų fakultetas. 2017 m. rugsėjo 4 d.

Madinga kaimynystė

Madingas rajonas – gana neįprastai, bent jau kol kas, lietuvio ausiai skambantis žodžių derinys, nors pats reiškinys toli gražu nėra jokia naujiena ir gilias miestietiško gyvenimo tradicijas turinčiose kultūrose žinomas jau seniai. Štai, pavyzdžiui, XIX a. Londone madingi kvartalai buvo Pikadilis ir Park Leinas, Paryžiuje – Rue de la Paix ir Sen Žermenas, SoHo daug metų garsėjo kaip meniškiausia aplinka Niujorke, o Kopenhagos Kristianija buvo XX a. meno išraiškos laisvės simbolis ne tik Danijoje, bet ir už jos ribų. Šiose vietose būstas kainavo brangiau ar buvo sunkiau įgyjamas (pavyzdžiui, Kristianijoje į jį galima pretenduoti tik užpildžius specialų prašymą ir įveikus atranką), todėl natūraliai formavosi tam tikras socialinis miestų sluoksniavimasis, kurio beveik pavyko išvengti sovietinio režimo šalims.

Vienas svarbiausių dalykų – glaudus ryšys

Tiesa, tai, ką mes žinojome apie populiarius Londono, Paryžiaus, Niujorko ar net Tokijo kvartalus, skaitydami jaunystės literatūrą (nes išvysti juos savo akimis galėjo tikrai nedaugelis), šiomis dienomis yra beviltiškai pasenę. Pikadilis, Park Leinas, Sen Žermenas, SoHo ir net Kristianija seniai tapo knyginiais pavyzdžiais, panašiai kaip krempleninės suknelės ar vyriškos žandenos.

Naujųjų stilingiausių ir madingiausių didmiesčių rajonų sąrašus galima aptikti įvairiuose interneto puslapiuose. Jų viršūnėse karaliauja Europos miestai bei jų kvartalai (Kreuzbergas Berlyne, Dalstonas Londone, Canal Saint-Martin Paryžiuje, Brera Milane, Praga Varšuvoje), tačiau netrūksta ir kitų pasaulio šalių metropolių (Shimokitazawa Tokijuje, West Queen West, Toronte, Tiong Bahru Singapūre, Fitzroy Melburne). Vietą tarp geriausiųjų rajonui garantuoja daugybė barų, restoranų, kavinių, kepyklėlių, vyninių, daugybė mados ir dizaino parduotuvėlių, naktinių klubų, koncertų ir įvairių šou erdvių, galybė meno galerijų, parodų vietų, gatvės meno pavyzdžių.

Tyrinėjant šiuos sąrašus, į akis krenta keletas aspektų, verčiančių susimąstyti apie „madingos kaimynystės“ idėją.

Vienas svarbiausių dalykų – glaudus šių rajonų ryšys su kūrybiškuoju bendruomenės sektoriumi: dizaineriais, menininkais, muzikantais ir kitokiais hipsteriais. Dauguma šių rajonų savo „karjerą“ pradėjo kaip apleistos industrinės erdvės, kuriose kūrėsi menininkai bei bohemiškoji visuomenės dalis. Susiformavus meniškai, nepriklausomos dvasios aurai, kvartalas tampa ne tik madingo bei stilingo jaunimo, bet ir „jaunų pasiturinčių profesionalų“ (kurių dosniai leidžiami pinigai ir palaiko tą begalybę kavinių, dizainerių parduotuvėlių ir renginių erdvių) traukos vieta. Kitaip sakant, menas ir kūryba konstruoja erdvės energiją.

Tiesa, tai taip pat nėra naujas reiškinys. Gyvi, pulsuojantysrajonai visada formavosi ten, kur buvo juntama ryški miesto laisvės, dažniausiai išreiškiamos per meną bei kūrybą, dvasia. Monmartras Paryžiuje, Soho Londone, net Užupis Vilniuje prasidėjo kaip traukos centrai, kuriuose vyko gyvas, bohemiškas, laisvas miesto gyvenimas.

Išaugus būsto kainoms, laisvo meno dvasia išgaruoja

Antras svarbus dalykas – tai, kad, išaugus kvartalo populiarumui ir į jį pradėjus keltis madingiems trokštantiems būti miestiečiams, dėl to natūraliai išaugus būsto kainoms, laisvo meno dvasia kartu su jos išpažinėjais lygiai taip pat natūraliai išgaruoja, nes yra priversta keltis kitur – į pigesnį prieglobstį. Taip nutiko Vilniaus Užupio kvartale, kuriame nevaržomo kūrybiškumo dvasia liko tik įrašu veidrodinėje Užupio Respublikos konstitucijoje. Tačiau čia tebegyvena buvęs miesto meras ir daug kitų iškilių miestiečių. Lygiai tas pat vyksta Varšuvos Pragoje, į kurią, vos tik jos autentiškumą atrado menininkai, muzikos festivalių rengėjai ir taip išaugo jos patrauklumas miestiečiams, buvo nutiestas metro ir pradėti įvairiausi rekonstrukcijos darbai, siekiant pritraukti turtingesnį visuomenės sluoksnį. Būsto nuomos kainos kaipmat pakilo ir menininkai nebeišgali čia gyventi. Tokią pačią istoriją pasakoja Berlyno Kreuzbergo senbuviai. Susijungus Rytų ir Vakarų Berlynui, Kreuzbergas atsirado miesto centre – pigus daugiakultūris rajonas, kuriame buvo puikios sąlygos išbandyti alternatyvius gyvenimo būdus bei meninės išraiškos formas. Tačiau pastaruoju metu, pigioms oro linijoms išpopuliarinus savaitgalines keliones bei alaus turizmą, šį kvartalą atrado pasiturintis Europos jaunimas ir „madingos kaimynystės“ titulas nuolatiniams gyventojams reiškia triukšmą per naktis bei stiklo šukėmis ir „įvairiausiais kūno skysčiais“ nulietas gatves. Na, o būsto kainos išaugo tiek, kad laisvą rajono dvasią kūrę jaunieji menininkai nebeįperka nuomos ir kraustosi į tolimus priemiesčius.

Bendruomenės gyvenimas skirtas bendruomenei

Gyventojus gali paguosti nebent tai, kad, pagal tvariausią mados pasaulio dėsnį, madingo kvartalo šlovė yra laikina. Panašiai kaip ir kavinės ar klubai, madingi rajonai tokie būna neilgai – dažnai tik tol, kol juose vyksta natūralus naktinis gyvenimas. Arba kol jaunieji pasiturintys profesionalai, besikuriantys šiuose rajonuose, užauga, surimtėja, sukuria šeimas ir jų prioritetai gyvenamosios vietos atžvilgiu pasikeičia: gera mokykla ir patogus susisiekimas su žaliosiomis miesto zonomis bei ramybė naktimis tampa svarbesni nei pėsčiomis pasiekiamas klubas ar populiarus baras.

Dar vienas aspektas, labiau aktualus madingo kvartalo energiją trokštantiems patirti keliautojams – faktas, kad tam neužtenka būti turistu. Kitaip sakant, nuvykus į Pragą, Kreuzbergą, Brerą (ar Užupį, Pilaitę), bendruomenės gyvenimas nebūtinai atsiskleis prieš tavo akis tarsi kino filme ar teatro scenoje. Nebent pateksi į kokį nors renginį.

Bendruomenės gyvenimas dažniausiai yra skirtas bendruomenei ir, nors svečiai paprastai būna mielai laukiami, veiksmas vyksta tikrai ne dėl jų. O jei dėl jų – tai dažniausiai bus komercija, kaip gatvės menininkų paveikslėliai Paryžiaus Monmartre, Vilniaus Pilies gatvėje ar gyvųjų skulptūrų pasirodymai Barselonos La Rambloje, Londono Trafalgaro aikštėje bei kitų pasaulio miestų erdvėse (jų, beje, dar neteko matyti Lietuvoje).

Dažnai net priešingai – į kelionių vadovą ar kitą labiausių vietų sąrašą įtrauktas objektas tarsi užkeliamas ant didžiulio podiumo ir jo ypatinga, unikali energija tampa visuotine turistinių masių nuosavybe, dėl ko objektas šias savo savybes praranda, nes jas mikliai suvartoja Pasaulinė Turistų Bendruomenė.

Taigi kyla klausimas – apgailestauti ar džiaugtis, kad nė vieno Lietuvos miesto nė vienas kvartalas net nepretenduoja į kokį nors „stilingiausių ir madingiausių“ kvartalų sąrašą? Viena vertus, tai – puiki erdvė turizmui (ir iš jo ateinančioms pajamoms) skatinti. Kita vertus, visi pavyzdžiai liudija, kad ši šlovė tik trukdo nuolatiniams miesto gyventojams.

Vis dėlto šiuo atveju būčiau linkusi įžvelgti pozityvumo „madingiausiųjų“ rinkimuose. Jie gali būti net labai naudingi – ir ne tik dėl šalies žinomumo didinimo. Pavyzdžiui, faktas, kad pernai „The Guardian“ paskelbtame gražiausių art deco miestų sąraše Kauno Naujamiestis puikuojasi garbingoje antrojoje vietoje, iškart po paties Paryžiaus, neabejotinai prisidėjo prie tarptautinio miesto įvertinimo ir – tai dar nuostabiau – net paskatino Kultūros ministeriją atkreipti į tai dėmesį. Akivaizdu, kad kauniečiai suvokia šio fakto vertę, ir, reikia tikėtis, jog reaguos atitinkamai – tiek turizmo, tiek viešųjų ryšių, tiek pastatų puoselėjimo prasme. Pastarąja, žinoma, labiausiai. 