Mindaugas Skomantas. 2017 m. liepos 26 d.

Kai projektavimo sąlyga - laisvas minčių skrydis

Šiame žurnalo „Structum“ numeryje – žvilgsnis į mūsų šaliai kaimyninę teritoriją. Siūlome susipažinti, kokiomis nuostatomis ir požiūriu į savo specialybę vadovaudamasis kuria vienas iš šiuolaikinių Rusijos architektų Vitalij Rusakovič, jau ne vienus metus dirbantis Kaliningrado srityje. Šio jauno architekto projektai įgyvendinti ne tik Kaliningrade, bet ir Barselonoje, kur pagal jo brėžinius buvo renovuotos įspūdingos vilos. Pasidomėkime, ar skiriasi jo architektūrinių vertybių samprata, kūrybos principai ir projektavimo virtuvė nuo mums įprastų šių sąvokų interpretacijų.

 

Vitalijus puikiai prisimena, kaip ne iš karto pasirinko architekto kelią. „Negalėčiau teigti, kad nuo pat vaikystės norėjau tapti architektu. Tokiam pasirinkimui prireikė laiko. Dar iki pradėdamas lankyti bendrojo lavinimo mokyklą, mėgau piešti ir lipdyti, tačiau tuomet dar negalėjau net įsivaizduoti, kad ateityje užsiimsiu kokia nors panašia veikla. Tik, jau baigęs mokyklą, susimąsčiau, ką toliau veiksiu. Kai man pasiūlė studijuoti architektūrą Kaliningrado miestų statybos kolegijoje, pagrindinė priežastis, dėl kurios pasirinkau šią specialybę, buvo galimybė lankyti piešimo užsiėmimus. Nuo tada aš pradėjau pažintį su savo profesija ir taip ja susižavėjau, kad dabar jau net neįsivaizduoju savęs dirbančio kokį nors kitą darbą. Vėliau architektūros studijas tęsiau Baltarusijos nacionaliniame technikos universitete, kur nuostabūs dėstytojai ilgainiui man atskleidė visą šios profesijos daugialypumą ir ji mane visiškai užvaldė. Šiandien aš ne dirbu, o gyvenu savo specialybe – ji man yra kartu ir darbas, ir hobis“, – apie savo pasirinkimą pasakoja architektas.

Anksčiau jis manė, kad architektui svarbiausia išmokti piešimo ir kompozicijos įgūdžių. Tačiau vėliau, jau dirbdamas praktiškai, įsitikino – visi reikalingi gebėjimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, nes kuo daugiau veiksnių įvertinama, tuo labiau pagrįsti tampa projektiniai sprendimai. Vitalijaus manymu, labai svarbus yra vaizduotės ir erdvinio bei abstraktaus mąstymo lavinimas – viskas, kas leidžia kūrėjui pamatyti įprastus dalykus iš įvairių pusių.

Kalbėdamas apie savo kūrybos stilių, projektuotojas nesuabejoja. „Manyčiau, kad mano stilius yra tai, kas išeina, kuriant pagal laisvų minčių skrydį, ir jis labiausiai artimas postmodernizmui. Tačiau turiu pasakyti, kad kurdamas objektą paprastai nesiekiu išankstinio tikslo atitikti konkretų architektūros stilių“, – tikina pašnekovas.

Kaliningrade Vitalijus kartu su kolegomis – architektais, konstruktoriais, inžinieriais ir dizaineriais – dirba projektavimo įmonėje „Arkhproyekt Grupp“. Jo nuomone, „dirbti gerame kolektyve yra labai svarbu, nes projektavimo sėkmės raktas slypi būtent komandinio darbo darnoje ir kokybėje“. Tuo jis galėjo įsitikinti ir projektuodamas kartu su specialistų komandomis iš kitų šalių. Architektas įsitikinęs, kad tokia patirtis visada yra įdomi pažintine prasme, nes pamatoma, kaip kitur žmonės dirba, galima palyginti darbų organizavimą ir požiūrį į problemas. Pasak jo, tai yra labai naudinga, norint tobulėti kaip profesionalui. Tačiau, dirbdamas svečiose šalyse, Vitalijus yra susidūręs ir su iššūkiais. Jis atkreipė dėmesį į neretai atsirandančią painiavą dėl skirtingų šalių nevienodų statybos taisyklių ir normų.

Paklausus, kokios paskirties objektų projektavimas jam yra arčiau širdies, architektas nesuabejoja, kad neturi jokių ypatingų nuostatų dėl kokios nors konkrečios paskirties objektų projektavimo. Jam svarbiausia, kad užsakymai būtų įdomūs. Nors, žinoma, užsakymai suprojektuoti visuomeninės paskirties objektus Vitalijui kelia didesnį susidomėjimą nei kiti, ypač kai pagal tokių objektų paskirtį reikia atrasti unikalių funkcinių sprendimų.

Kaip įspūdingiausią savo sukurtą projektą, architektas pristato jau baigiamą įgyvendinti estrados teatro „Jantar hall“ pastato Svetlogorsko mieste, Kaliningrado srityje, rekonstrukcijos projektą. Pasak Vitalijaus, kuriant šį objektą jam pavyko išlaisvinti savo fantaziją. Tai – daugiafunkcis ir daugiaplanis pastatas, kuriame sukomponuotos įvairios paskirties zonos. Ne mažiau įdomi ir aplinka, į kurią šis objektas buvo integruotas – jis pastatytas ant Baltijos jūros kranto šlaito. Įspūdingai išlenktų formų tūriais ir natūralių dekoro medžiagų harmonija išsiskiriantis didžiulis pastatas darniai įsilieja į Baltijos pajūrio kraštovaizdį. Tai nebuvo paprasta, nes šio estrados teatro projektavimo metu, siekdamas geriausių rezultatų, jis privalėjo išspręsti daugybę itin sudėtingų užduočių ir problemų.

„Sunku vienareikšmiškai pasakyti, bet man atrodo, kad būtent šis estrados teatras „Jantar hall“ suteikė man daugiausia pasitenkinimo. Tačiau, kol jis dar galutinai nebaigtas statyti ir idėjos dar tik įgyvendinamos, emociškai labiau remiuosi į įvairius galbūt mažesnių, tačiau iki galo realizuotų objektų kūrybos fragmentus, kurie visiškai atitinka tai, ką iš tiesų buvau sumanęs. Apskritai, galvodamas apie savo darbus, džiaugiuosi, kad mano kūrybiniai lūkesčiai iki šiol išsipildė ir net truputį su kaupu.

Šiandien mano pirmieji darbai jau atrodo klaikiai naivūs – tai, ką laikiau projektavimo pagrindu, buvo labai primityvu. Anksčiau man buvo svarbiausia sukurti objekto vizualinį įspūdį ir aš ieškojau tiesos derindamas formas, bet nekreipdamas dėmesio į priežastis ir taisykles, pagal kurias turi būti formuojami tūriai, jų apimtys. Dirbant kartu su patirtimi atsiranda ir supratimas, kad niekas šiaip sau neegzistuoja – tai ypač lengva pastebėti gamtoje. Viskas turi savo reikšmę ir paskirtį“, – taip savo profesinę evoliuciją apibūdina architektas.

Vitalijus savo darbuose didelį dėmesį skiria aplinkosaugai ir socialiniam tvarumui. Jis įsitikinęs, kad projektuojant nebūna nereikšmingų veiksnių ir reikia įvertinti daug dalykų. Kūrėjo požiūriu, visų pirma architektūra turi būti formuojama taikantis prie aplinkos sąlygų konteksto, kuriame projektuojamas objektas. Šia prasme jis suvokia aplinką ne tik kaip geografinius ir gamtinius vietovės duomenis, bet ir kaip vietinių kultūrinių bei socialinių ypatumų visumą. Šalia viso to architektui labai svarbus yra objekto socialinės reikšmės veiksnys. Jo teigimu, „socialinę aplinką konkrečioje vietovėje formuoja jos funkcionalumo plėtra, kuri joje ir sukuria naują gyvenimo scenarijų“.

Kūrybinio įkvėpimo Vitalijus semiasi analizuodamas įvairių epochų architektūros meistrų kūrybą. Jo mėgstamiausi architektūros grandai: Filippo Brunelleschi, Antoni Gaudí, Le Corbusier, Konstantinas Melnikovas, Frankas Lloydas Wrightas, Frankas Owenas Gehry ir kt. Taip pat Vitalijui labai imponuoja ir patinka architektų Danielio Libeskindo, Remo Koolhaaso, Thomo Mayne’o bei kitų panašių architektūros asų projektavimo biuruose sukurti darbai. Tačiau neišsemiamas kūrybos šaltinis jam yra gamta. Kiekvieną kartą joje jis atranda vis kažką iš naujo ir gali semtis iš jos įkvėpimo iki begalybės. Galbūt dėl to šio architekto kūryboje vyrauja natūralios statybinės ir apdailos medžiagos, tokios kaip akmuo, metalas, stiklas, medis, taip pat ir plytos, betonas. Vitalijus įsitikinęs, kad kiekvienam objektui reikia tik būtent jam skirtų medžiagų ir jų pasirinkimas priklauso nuo keliamų architektui uždavinių.

Iš tiesų, brangindamas savo specialybę, Vitalijus turi ir architektūros ateities viziją. Jo įsitikinimu, „architektūra bus funkcionalesnė, paprastesnė ir švaresnė, o emocijos, kurias ji kels, bus grindžiamos ne meistriškai sukurtų dekoratyvių paviršių stebėjimu, bet formomis ir efektais sukuriamų įspūdžių suvokimo pajautimu. Pagrindiniu dalyku taps ne tai, ką mato akys, o tai, ką jaučia širdis, kai galvoje susidėlioja visos architekto sumanytos pojūčių dėlionės dalys“. Dėl to jis nori toliau dirbti, tobulėti, pildyti naujus įdomius užsakymus. Architektui patinka nuolat mokytis, nes tai atsispindi darbo rezultatuose. Belieka kūrėjui palinkėti minčių polėkio ir naujų profesinio meistriškumo aukštumų. 