Mindaugas Skomantas. 2017 m. liepos 26 d.

Estijos nacionalinis muziejus - pastatas istorijai integruoti

OBJEKTAS: Estijos nacionalinis muziejus

VIETA: Tartu, Estija

SKLYPO PLOTAS: 411 212 m2

PASTATO PLOTAS: 33 876 m2

PROJEKTO VADOVAI: Danas Dorellis, Lina Ghotmeh, Tsuyoshi Tane’as, „DGT“ (Dorell. Ghotmeh. Tane)

PARTNERIAI: Hanno Grossschmidtas, Tomomi Hayashi’is, „HG Arhitektuur“

INTERJERAS: Pille Lausmäe, „Interior Architects“

KRAŠTOVAIZDIS: „Kino Landscape Architects“

INŽINERINIAI SPRENDIMAI: „Novarc“

UŽSAKOVAS: Estijos Respublikos kultūros ministerija

STATYBOS METAI: 2016 m.

NUOTRAUKOS: Anu Ansu, Arp Karm, Berta Vosman

Ne taip seniai Lietuvoje praūžusios aštrios diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo iškėlė į dienos šviesą aktualią problemą, su kuria vis dar neretai susiduria visų posovietinių šalių urbanistai, architektai, menotyrininkai ir, be abejonių, visa visuomenė. Modernizuojant miestus, jų architektūrinę išraišką ir koreguojant šiandienos kasdienybę, tiek Lietuvoje, tiek gretimose šalyse vis aštriau iškyla opus klausimas ‒ kaip elgtis su abejotinos vertės sovietiniu palikimu.

 

Teritorija turi unikalią istoriją

Praėjusių metų vasarą Lietuva, Latvija ir Estija suvienijo jėgas ir pirmąkart Venecijos architektūros bienalėje tarptautiniam vertinimui pristatė kolektyvinę instaliaciją. Šioje ekspozicijoje buvo nagrinėjama, kaip sovietinio paveldo infrastruktūros objektai galėtų būti plėtojami ir integruojami į šiuolaikinės urbanistikos bei architektūros sprendimus. Su šiuo įvykiu susijęs ir rudenį šalia Tartu atidarytas grandiozinis Estijos nacionalinis muziejus, tapęs visiškai sėkmingu tokio integravimo pavyzdžiu.

Didžiulė šių dienų Nacionaliniam muziejui skirta teritorija turi unikalią istoriją. XVII a. pab. čia buvo pastatytas Raadi dvaro ansamblis, priklausęs vokiečių kilmės didikams Liphartams. Jie buvo žinomi kaip aistringi meno kūrinių kolekcionieriai, tad nieko keista, kad 1922 m. dvaras su jame sukauptais tiek istoriniu, tiek meniniu požiūriu vertingais objektais buvo pritaikytas muziejui, kuris ir toliau kaupė Estijos tautinį palikimą, jį reprezentuojančius eksponatus.

Deja, Antrojo pasaulinio karo pradžioje dvaras buvo stipriai nuniokotas gaisrų ‒ jo teritorijoje nuo 1940 m. veikė sovietinei armijai įrengtas antras pagal dydį Baltijos šalyse, net 100 ha ploto teritoriją užimantis karinis oro uostas. Dėl to ilgus paėjusio amžiaus penkis dešimtmečius visas Tartu miestas buvo ypač akylai saugomas ir nepasiekiamas norintiems jame apsilankyti užsieniečiams. Tuo pat periodu turtinga muziejaus kolekcija buvo išblaškyta po laikinus, dažniausiai įkurdintus aplinkinėse bažnyčiose sandėlius ir apie jos turtų eksponavimą nebuvo net kalbos.

Ambicingas muziejaus projektas

Originalus Raadi vietos pavadinimas viešai atgimė tik Estijai atgavus nepriklausomybę, o 1998 m. Estijos Parlamentas įvertino dvarvietės būklę ir nutarė joje pastatyti naują modernų muziejų.

2005 m. paskelbtas tarptautinis didžiulės apimties objekto architektūrinis konkursas. Jį sėkmingai laimėjo Paryžiuje projektavimo studiją įkūrusi architektūros kompanija „DTG“, kuriai vadovauja trys kūrybingi architektai: Danas Dorellis, Lina Ghotmeh ir Tsuyoshi Tane’as. Šiandien jau galima pasidžiaugti, kad pagaliau buvo įgyvendintas jų ambicingas muziejaus projektas „Atminties laukas“ (angl. „Memory Field“). Jis tapo sėkmingu „įvietintos“ architektūros pavyzdžiu, jautriai išsaugojusiu vietos kultūrinę ir istorinę atmintį. Net 108 konkurentų darbus įveikusio projekto idėja ‒ „dramatiška Estijos istorija neturi būti ištrinta iš atminties ‒ ji turi būti naujai įprasminta ir reikšti viltį“.

Dešimt metų nuosekliai plėtotas beveik 34 tūkst. m2 ploto ir 63 mln. eurų kainavęs pastatas įspūdingai išnaudoja unikalią oro uosto erdvę ‒ istorinę vietovę, kurioje buvo palikti gilūs karo randai. Muziejaus pastatas buvo suformuotas pratęsiant išlikusią betoninio oro uosto pakilimo tako juostą ‒ svetimšalių okupacijos paliktą ženklą, kuris įprasmina istorinių skaudulių dramatiškumą. Siekiant šio tikslo, takas buvo pratęstas virš pagrindinio įėjimo ir yra iškeltas į viršų kaip judėjimo į ateitį simbolis.

Stiklinį pleištą primenanti muziejaus pastato konstrukcija ties įėjimu į objektą siekia 14 m aukštį ir per visą ilgį iki pat išėjimo laipsniškai žemėja, kol galiausiai lubų aukštis tesiekia vos tris metrus. Taip įgyvendinus projektą, karinių lėktuvų pakilimo takas buvo paverstas funkcionalia terasa ‒ vasarą joje patogu organizuoti įvairius kultūrinius renginius. Pagal projektuotojų sukurtą scenarijų lankymasis muziejuje virsta istorinio pažinimo veiksmu ir jo erdvėmis judantys lankytojai tarsi kviečiami aplankyti istorinę žemę.

Po net 355 m ilgio muziejaus stogu įkurdintos ekspozicijų salės, viešoji biblioteka, auditorijos, konferencijų salės, darbuotojų kabinetai, kolekcijų saugojimo patalpos bei kitos paskirties patalpos ir erdvės. Paprastai suplanuoto pastato tūrio architektūrinei išraiškai ypač svarbi lygių įstiklintų fasadų estetika. Be to, jo šiaurinio fasado didžiuliai langai leidžia natūralia, tačiau netiesiogine šviesa tinkamai apšviesti parodų sales ir viešąsias erdves. Pietinėje pastato dalyje esantiems biurams, laboratorijoms ir edukacinės paskirties patalpoms taip pat užtenka numatyto kiek mažesnio natūralios šviesos srauto.

Vertas pažintinės kelionės

Stikliniai fasadai muziejaus lankytojams atveria vaizdus į peizaže išlikusius dvaro pastatų griuvėsius ir gretimą Raadi ežerą. Šalia jo gyvenimas verda visus metus ‒ žiemą čia gausu čiuožėjų ant ledo, o vasarą ‒ irkluotojų. Ypač įspūdingai muziejaus pastatas atrodo apšviestas iš vidaus. Pavyzdžiui, žiemą, apsnigto lauko fone jis atrodo it krištolinis pleištas ledo žemėje. Žvelgiant į muziejaus fasadus taip pat galima grožėtis meniška jų dekoracija nacionaliniais motyvais. Solidaus pastato langų stiklus puošia ažūriniai aštuonkampių žvaigždžių simboliai, primenantys Estijos tautines gėles ‒ rugiagėles, jau nuo seno naudojamas šios šalies tautodailėje.

Turtingai ir dramatiškai Estijos istorijai atminti skirtame muziejuje saugoma ir eksponuojama daugiau nei 140 tūkst. įvairių eksponatų. Pavyzdžiui, didžioji dalis 6 tūkst. m2 ploto parodų erdvės skirta nuolatinei etnografinei ekspozicijai „Uralo aidas“, kurioje lankytojai supažindinami su etninių finougrų kalbų grupei priklausančių genčių istorija. Čia, pasitelkus naujausias technologijas, įrengta įspūdinga interaktyvi garsinė instaliacija, papildanti vaizdinę medžiagą. Estų garso menininko ir dizainerio Taavi Tulevo sukurta instaliacija pasiekia ausis iš 126 garso kolonėlių. Jų skleidžiami garsai kuria nuotaiką ir lydi lankytojus per sales, skirtas ne tik atskiroms kalbų grupėms, bet ir skirtingiems sezonams bei paros laikui. Kita nuolatinė muziejaus ekspozicija „Susitikimai“ supažindina su kasdieniu paprastų Estijos žmonių gyvenimu įvairiais laikotarpiais. Be to, netrukus bus atidaryta ir kas metus keičiamos ekspozicijos salė. Naujasis muziejus taip pat puikiai pritaikytas ir viešiems kultūriniams renginiams, koncertams, kino peržiūroms, edukaciniams užsiėmimams.

Šiandien Estijos nacionalinis muziejus tapo tautinės atminties saugojimo institucija, stebinančia tiek funkcine, tiek išskirtinės architektūros ir inžinerinių konstrukcinių sprendimų prasme. Be abejonių, jis tikrai vertas pažintinės kelionės į mums netolimą šiaurę. 