Vytautė Kazanavičiūtė. 2017 m. rugsėjo 29 d.

Ar vis dar gyvename nelygybės amžiuje?

Šiuolaikinė visuomenė, kuri bene kasdien pateikia modernumo bei inovacijos pavyzdžių, kartais nustebina ir vyraujančia kultūrinių, politinių, etinių bei ekonominių lyčių vertinimo aspektų stagnacija. Rodos, seniai turėjome peržengti ribą, brėžiančią liniją tarp profesionalių moterų ir profesionalų vyrų. Vis dėlto realybė yra kitokia – architektės moterys uždirba mažiau. Kas skatina šio nelygybės dėsnio klestėjimą ir kokią įtaką jis daro ateities kartoms?

Moterų integracija į „vyriškąjį galios pasaulį“ visuomet buvo kontraversijomis grįsta zona, apibrėžta politinėmis, kultūrinėmis, religinėmis ir kitomis nuostatomis, formuojančiomis ideologiją, teigiančią, kad „silpnoji lytis“ nesugeba ir neturėtų užimti aukštų, vadovaujamų pozicijų.

Tačiau net ir ankstesniais laikais, iki XXI a., tokios moterys kaip Sophia Hayden Bennett, Marion Mahony Griffin, Eileen Gray, Charlotte Perriand siekė pakeisti požiūrį į moteris architektes ir priversti visuomenę, o ypač vyrus, žvelgti į jas kaip į talentingas profesionales.

Bauginanti šiandienos statistika

Tačiau, nepaisant ankstesnių pastangų, dabar vyraujančios tendencijos vis dar stebina akivaizdžiu etikos ir tolerancijos trūkumu. Nelygybės klausimas šiandien yra aktualus kaip niekada anksčiau. Modernioje visuomenėje, kurioje nuolatos akcentuojama, kad gyvename demokratiniame, lygių teisių amžiuje, lygiateisiškumo vis dėlto trūksta. Vyriškojo ir moteriškojo pradų separacija akivaizdi, o šią atskirtį puikiai įrodo tai, kad moterų ir vyrų darbo vertinimas yra „įkainojamas“ skirtingai ir labai dažnai neracionaliai.

Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų surašymo biuras „Census Bureau“ prieš kelerius metus atliko tyrimą, kurio metu pateikė duomenis, įrodančius, kad Amerikoje 2014 m. architektės moterys, dirbdamos visą darbo dieną, uždirbo 78,8 % to, ką uždirba jų kolegos vyrai.

Pernai leidinių „The Architects’ Journal“ ir „The Architectural Review“ atliktas tyrimas, pavadinimu „Women in Architecture“ (liet. „Moterys architektūroje“), pateikė šokiruojančius duomenis – Jungtinėje Karalystėje moterų architekčių metinis darbo užmokestis gali būti net iki 55 tūkst. svarų (maždaug 65,212 tūkst. eurų) mažesnis nei vyrų.

Nerimą kelia ir kiti faktoriai, tokie kaip diskriminacija ir priekabiavimas. Dauguma moterų pripažįsta patyrusios nemalonų bei žeminantį elgesį. Be to, anot tyrimo analizės, dauguma moterų architekčių neturi galimybės tęsti karjeros po to, kai susilaukia vaikų.

Pasak statistikos, viena iš penkių apklaustųjų (iš viso apklausoje dalyvavo 1 152 moterys) „silpnajai lyčiai“ nerekomenduotų siekti karjeros architektūros industrijoje.

Architektės visame pasaulyje

Nelygybę patvirtinanti darbo užmokesčio statistika ir vyraujančios diskriminacinės tendencijos bloškia statybų industriją keliolika dešimtmečių atgal, kai prieš prasidedant feministiniams judėjimams ir aktyviems protestams buvo padaryti pirmieji žingsniai link lygybės.

Tačiau kodėl taip yra? Juk moterys architektės ne kartą įrodė, kad, pasirinkusios šį kelią, savo darbą jos sugeba padaryti taip pat gerai, o kartais netgi sumaniau nei vyrai.

Manantieji, kad moterys architektės nesugeba dirbti taip gerai kaip vyrai, turėtų prisiminti Irako ir Didžiosios Britanijos architektę Zahą Hadid (1950–2016), kuri įspūdingais statiniais sugebėjo ir sužavėti, ir šokiruoti visą pasaulį. Z. Hadid darbų sąraše: Tarptautiniai parodų rūmai Berlyne, Vokietijoje, Operos rūmai Guangdžou, Kinijoje, Riversaido muziejus Glazge, Didžiojoje Britanijoje, Vandens sporto centras Londono olimpinėms žaidynėms Didžiojoje Britanijoje, „Vieno tūkstančio muziejaus“ gyvenamasis dangoraižis Majamyje, JAV, tapęs paskutiniu architektės projektu, bei kiti unikalūs darbai. Beje, ji yra pirmoji moteris architektė, pelniusi Pritzkerio architektūros premiją.

Kalbant apie autoritetingas šios industrijos asmenybes, svarbu paminėti amerikiečių architektę Denise Scott Brown, kuri ne tik kūrė įspūdingų muziejų, universitetų bei dangoraižių statybos bei renovacijų projektus, bet ir nebijojo prabilti apie moterų diskriminaciją statybų pramonėje. Jos straipsnis, pasirodęs 1989 m., „Kambarys viršuje? Seksizmas ir žvaigždžių sistema architektūroje“ (angl. „Room at the Top? Sexism and the Star System in Architecture“) sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir atkreipė dėmesį į industriją griaunančias problemas.

Bene vienas didžiausių britų architektės Amandos Levete nuopelnų – Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone, dedikuoto dekoratyviajai dailei ir dizainui, renovacija. Kūrėja taip pat prisidėjo prie futuristinio „Selfridges“ pastato Londone bei Meno, architektūros ir technologijų muziejaus Lisabonoje, Portugalijoje, tobulinimo projektų.

Japonų architektė Kazuyo Sejima taip pat yra viena garsiausių architekčių pasaulyje, kurios darbų sąraše – pastatai Japonijoje, Nyderlanduose, Amerikoje, o 2018 m. gimtosios architektės šalies gyventojus stebins K. Sejimos suprojektuotas veidrodinis traukinys, kuris, kaip teigiama, susilies su gamtovaizdžiu.

Visos šios talentingos moterys yra tik keli pavyzdžiai, įrodantys, kad „silpnoji lytis“ architektūros industrijoje yra tokia pat stipri kaip vyriškojo prado populiacija.

Architektės Lietuvoje

Eleną Nijolę Bučiūtę (1930–2010), ko gero, galima vadinti žymiausia Lietuvos architekte, kuri per savo veiklos metus sugebėjo suprojektuoti daugiau nei 50 pastatų, taip pat Ukmergės ir Rokiškio gyvenamuosius mikrorajonus. Architektės projektavimo ir rekonstravimo darbų sąraše – Operos ir baleto teatro rūmai, Žemėtvarkos projektavimo instituto rūmai ir kiti garsūs Lietuvos statiniai.

Architektūrinį Lietuvos veidą plėtė ir kitos talentingos architektės. Pavyzdžiui, Birutė Kasparavičienė (1926–1976) projektavo Vingio, Tauro ir Kalnų parkus, taip pat daugumą Vilniaus rajonų, Gražina Kirdeikienė restauravo ne vieną Lietuvos pilį.

Vis dėlto Lietuvos architektų, kūrusių Lietuvą prieš nepriklausomybę ir po jos, sąrašas įrodo, kad architektūros industrijoje pas mus dominuoja vyrai. Ir ši situacija kol kas menkai keičiasi.

Švietimo įstaigų veikla ir industrijos perspektyvos

Merginų ir moterų, norinčių restauruoti ir projektuoti, – netrūksta. Pavyzdžiui, pernai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto bakalaurė Radvilė Samackaitė savo baigiamajam darbui pasirinko suprojektuoti vaikų ligoninę Santariškėse. Rezultatai nustebino ir sužavėjo.

Akivaizdu, kad lyčių skirstymas yra ydingas statybų pramonei, dėl neracionalių visuomenės stereotipų prarandančiai puikius specialistus. Todėl švietimo įstaigų pozicija, gerinant esamą situaciją, ypač svarbi. Pradžia turėtų būti daroma keičiant visuomenės bei studentų, pasirinkusių šią specialybę, požiūrį, nes moteris architektė nėra nei stebuklas, nei anomalija. Situacija turi keistis visame pasaulyje, kitaip būsime priversti išgyventi modernius tamsiuosius amžius, kuriuose nebus vietos nei savirealizacijai, nei pagarbai. 